Vilniaus Apskrities Totorių Bendruomenė
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. sukanka 700 metų nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino sąjungos su totoriais sudarymo ir bus minimos bendros kovos su Kryžiuočių ordinu metinės, įvertindamas tai, kad totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, dalyvavo visuose karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, pabrėždamas tai, kad Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros, savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis, siekdamas pažymėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, skatinti Lietuvos visuomenę domėtis valstybės praeitimi, jos istorija ir kultūra 2020 m. spalio 14 d. paskelbė 2021 metus Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.
ISTORIJA
2021 – Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metai
Istoriografijoje yra įsigalėjusi nuostata, kad totoriai iš Aukso Ordos, Krymo chanato ir Nogajų stepių į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atsikėlė prieš 625 metus. Apie atvykėlius iš Aukso Ordos buvo paminėta 1397 m. liepos 8 d. pasiuntinybės instrukcijoje. Tačiau totorių būriai dalyvavo lietuvių rengiamuose žygiuose dar Gediminui valdant, pavyzdžiui, per 1320 m. karą su kryžiuočiais, o XIV a. pabaigoje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, jie vis dažniau pradėjo kurtis LDK žemėse. Totorių gyvenviečių atsiradimas Lietuvoje – tai Vytauto vidaus ir užsienio politikos rezultatas.
Lietuvos totoriai per visus amžius neprarado ryšių su savo tėvynainiais Rytuose. Turima nemažai informacijos apie totorių keliones į Stambulą, Krymą, Balkanų šalis ir Meką. Šios etninės grupės atstovai garbingai tarnavo ir atstovavo juos priėmusios valstybės interesus. Geros tiurkų kalbos žinios leido Lietuvos totoriams dirbti vertėjais valstybės kanceliarijoje, arba pasiuntiniais pasiuntinybėse Osmanų Imperijoje ir Krymo Chanate. Žinomiausi yra Timurčinas iš Jušenskių giminės (1475 m.), Chamza iš Charaburdų (1480 m.), Lehušas iš Chazbejevičių giminės (1506 m.), Sobolis (1571 m.). 1492 m. ir 1501 m. karalius Aleksandras pasiuntiniu į Krymo Chanatą paskyrė totorių Bairašą. 1668 m. pasiuntinybėje Stambule dirbo totorius Ibrahimas. 1716 m. karalius Augustas II siuntė rotmistrą totorių Stepaną Sulkevičių pas Krymo chaną Kaplaną Girėjų.
Totoriai tarnavo LDK kariuomenėje, dalyvavo Žalgirio mūšyje (1410 m.), Abiejų Tautų Respublikos kariniuose žygiuose, T. Kosčiuškos (1794 m.) bei 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose, 1918 m. ir 1990 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovose.
Lietuvos totoriai nebuvo abejingi ir savo gentainių likimui. Galima paminėti daug iškilių Lietuvos totorių vardų, kurie 1918–1920 m. kovojo už Krymo, Azerbaidžano ir Tatarstano nepriklausomybes. Tai Matvejus Sulkevičius, Aleksandras Achmatovičius, Iskanderas Talkovskis, Džemilis Aleksandrovičius, broliai Leonas ir Olgerdas Kričinskiai ir kiti.
Lietuvos totorių kultūra išsiskiria originalia mečečių architektūros tradicija, spalvingu folkloru, pasižymi įdomiais papročiais, religinėmis apeigomis ir šventėmis, šios kultūros ypatumų apraiškų randame išlikusiuose raštijos paminkluose. Lietuvos totorių kultūra buvo ir vis dar yra glaudžiai susijusi su islamo religija. Nuo visiškos asimiliacijos juos saugojo bendruomenės vidaus ryšiai, kuriuos stiprino visuomenės ir pačių totorių suvokimas, kad jų etninė kilmė bei tikyba yra „kitokia“. Šis kitoniškumas trukdė svetimoms įtakoms intensyviai skverbtis į totorių religinio gyvenimo organizavimą, tradicijas ir papročius.
Be to, glaudūs kilmės ir giminystės ryšiai, kolektyvinių interesų prioritetas palaikant santykius su valdžia ir visuomene saugojo totorius nuo visiškos asimiliacijos. Ne paskutinį vaidmenį šiame procese suvaidino ir rankraščių tradicija, kuri padėjo ne tik išsaugoti praeitų amžių istorinę atmintį, bet ir papročius, ir tradicijas musulmonų šeimose. Remiantis istoriniais šaltiniais teigiama, kad nuo XVI a. vidurio jau didžioji dalis Lietuvos totorių nekalbėjo tiurkiškai. Būtent tuo laikotarpiu atsiranda ir pirmos totorių rankraštinės knygos. Kilus poreikiui paaiškinti svarbiausias religines dogmas, totoriai pradeda versti savo religinę literatūrą į rusėnų, o vėliau – nuo XVII a. – ir į lenkų kalbas. Greta slaviškų tekstų gausu tekstų arabų bei tiurkų kalbomis. Viena iš šių rankraštinių knygų ypatybių yra ta, kad tekstai slavų kalbomis užrašomi arabiškais rašmenimis. Per amžius raštija buvo ir vieninteliu Lietuvos totorių religinės kultūros šaltiniu. Būtent raštininkai aktyviai dalyvavo kultūrų sinkretinimo procese, nes ne tik išversdavo Lietuvos totoriams svarbią religinę literatūrą, bet įtraukdavo į rašytines knygas skirtingų ideologinių srovių poleminių tekstų, arba tekstų, turinčių taikomąją vertę, kaip, pvz., įvairius arabų-turkų, turkų-lenkų ir rusėnų-turkų žodynus.
Vienas iš ypatingų Lietuvos totorių kultūros bruožų yra tai, kad siauro etninio pobūdžio apeigos visada glaudžiai susipina su tarpislamiškomis. Negalime įsivaizduoti jų kultūros be tokių musulmoniškų apeigų kaip Korano ir maldų skaitymas, išmaldos dalijimo. Šios apeigos yra vardo suteikimo šventės, vestuvių, laidotuvių, mirusiųjų dienos paminėjimo ir panašiai pagrindas.
Šiuo metu Lietuvos totoriai gyvena trijose valstybėse – Baltarusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje.